Atminimo akmenys – tai šaligatviuose ar gatvių grindiniuose montuojamos atminimo lentelės, skirtos įamžinti nacionalsocializmo aukas. Šie akmenys įrengiami prie buvusių namų, mokymosi įstaigų ar darbo vietų, taip primenant, kad Holokausto metu nukentėjo arba žuvo konkretūs žmonės, kūrę vietos bendruomenes.
Šiuo metu yra įmontuota beveik 70 000 tokių atminties ženklų, kartu jie sudaro didžiausią pasaulyje memorialinį muziejų po atviru dangumi.
Hiršas Kalmanavičius gimė 1887 m. Alytuje, mokėsi žydų pradinėje mokykloje. Vėliau išvyko į Vilnių tęsti mokslų mokykloje „Tikybos mokslams tyrinėti“, kurioje baigė 4 skyrius. Šioje mokykloje buvo mokoma specialiųjų tikybinių ir bendrųjų mokslo dalykų, kurie atitiko 4 gimnazijos klases. Pirmojo pasaulinio karo metu, kaip ir dauguma pasienio gubernijų žydų, caro įsakymu buvo deportuotas į Rusijos gilumą.
1921 m. Hiršas Kalmanavičius grįžo į Alytų, tais pačiais metais, rugsėjo 30 d., jam buvo išduotas Lietuvos respublikos pasas. Nuo pat grįžimo iki 1940 m. Hiršas dirbo Alytaus žydų vidurinėje mokykloje. Vėliau ši mokykla pavadinta Alytaus žydų privatine progimnazija. Jo dėstomi dalykai buvo geografija, istorija, hebrajų kalba ir tikyba (žydų). Mokykla keletą kartų keitė savo adresą, ne visi jie žinomi, tačiau kai 1922 m. Hiršas Kalmanavičius pradėjo joje mokytojauti, mokykla buvo įsikūrusi Užuolankos g. 22 (dabar Užuolankos g. 30).
1941 m. Naciams užėmus Alytų, nukentėjo beveik be išimties visi miesto žydai, tarp jų – ir Hiršas Kalmanavičius. Dėl archyvinių dokumentų trūkumo neįmanoma atkurti paskutinių H. Kalmanavičiaus gyvenimo dienų, tačiau žinant kad, karo pabaigos sulaukė apie 4-5 proc. Lietuvos žydų, galima teigti, kad Hiršas Kalmanavičius buvo nužudytas kartu su visa miestelio bendruomene.
Alytaus TIC archyvo nuotraukos
Atsiliepimai