Nemunaitis prieš daugelį amžių įsikūrė ant pušynuose skendinčio Nemuno kranto. Tai, kad miestelis yra neatsiejamas nuo Nemuno, liudija ir jo pavadinimas: Nemunaitis – dzūkiškas malonybinis Nemuno vardas. Legenda pasakoja, kad prieš daug amžių čia sustojo iš užjūrių atplaukęs vikingų vadas Nemonas. Patiko jam gyventojų svetingumas ir rūpestis. Išvykdamas apdovanojo visus įvairiais turtais. Dėkingi gyventojai vado garbei pavadino vietovę Nemunaičiu. Nemunaičio pilis minima 1384 m. kryžiuočių karų aprašymuose, nuo 1387 m. minimas Nemunaičio miestelis. Pirmieji gyventojai šiose vietovėse įsikūrė dar IV a., tai liudija archeologiniai radiniai.
Po Žalgirio mūšio nelikus priešų grėsmės, miestelis tapo svarbiu miško ruošos ir prekybos centru. 1792 m. Nemunaičiui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas, kuriame pavaizduotas Šv. Kazimieras. Istorinių negandų metu savivalda ir herbas buvo panaikinti. 1999 m. lapkričio 10 d. prezidento dekretu buvo atkurtas Nemunaičio istorinis herbas.
XIX a. Nemunaičio apylinkės ėmė garsėti mineralinėmis versmėmis, tačiau kurortu vietovė nepaskelbta.
XX a. pradžioje Nemunaitį garsino lietuviškos draugijos, rengdavusios įvairius vaidinimus ir vakarus, turėjusios lietuviškų leidinių bibliotekėlę.
Geisčiūnų kaimo palaukėje (4 km iki Nemunaičio) auga pati seniausia ir vienintelė kaip gamtos paveldo objektas saugoma Lietuvoje kriaušė. Jos aukštis – 6 m, kamieno apimtis – 3,8 m, amžius siekia beveik 200 metų. Šią gražuolę rasti nėra sunku. Įsukus į kelią Alytus–Nemunaitis, reikia važiuoti 8 km, tada už autobusų stotelės sukti į keliuką dešinėje. Truputį pavažiavę pamiškės palaukėje pamatysime senąją kriaušę. Prie jos prieš Antrąjį pasaulinį karą kaimo jaunimas rengdavo šokių vakarus.
Kriaušė 1960 m. paskelbta botaniniu gamtos paminklu.
Šalia senosios kriaušės auga senoji kalninė guoba, kurios kamieno apimtis net 5,5 m, aukštis – 24 m, o amžius – daugiau kaip 250 metų. Mūsų krašte tai tikras rekordas, nes guobos gyvena iki 300 metų. Dar ir šiandien pasakojamos legendos, jog kadaise, pasibaigus medžioklėms gretimuose miškuose, po ja puotaudavo Lietuvos didikai.
Guoba 1960 m. paskelbta botaniniu gamtos paminklu.
1899–1904 m. klebono Felikso Baltuškos (palaidotas bažnyčios šventoriuje) rūpesčiu pagal inžinieriaus Vaclovo Michnevičiaus projektą buvo pastatyta dabartinė mūrinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia: neogotikinė, trinavė su aukštu bokštu ir šoniniais bokšteliais.
1930 m. klebonas Adalbertas Vaitiekus Želnys šventoriuje įrengė Lurdo grotą.
Ant bažnyčios laiptų yra pritvirtinta lentelė, žyminti čia vieną iš Lietuvos Respublikos gravimetrinių punktų. Gravimetrinis pagrindas naudojamas atliekant detalius gravitacijos lauko tyrimus bei nustatant gravitacijos lauko kitimą laikui bėgant. Visa tai svarbu atliekant tiksliuosius geodezinius matavimus bei geofizinius tyrimus.
Pranciškonų vasarnamis, vietos gyventojų vadinamas vienuolynu, pastatytas 1931–1933 m. kunigo F. Baltuškos iniciatyva kaip poilsio namai broliams pranciškonams. Pirmame aukšte buvo valgykla, virtuvė, keli nedideli kambariukai, antrame – nedidelė koplytėlė ir kelios celės. Kadangi sanatorija buvusi tolokai nuo Kretingoje įsikūrusio pranciškonų centro ir trumpalaikiam poilsiui į jį atvykti būdavo ne taip paprasta, 1937 m. pranciškonai atsisakė teisių į pastatą ir perdavė jį Nemunaičio parapijos bažnyčios altarijai. 1945 m. birželio 3 d. šiame prisiekė 120 A. Ramanausko Vanago vadovaujamų partizanų. Šeštojo dešimtmečio pradžioje pastatas buvo nacionalizuotas ir perduotas Nemunaičio mokyklos reikmėms. Koplytėlė buvo išgriauta, celės pertvarkytos, o pastate įsikūrė mokyklos bendrabutis. Šiuo metu buvęs vasarnamis priklauso Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolynui Vilniuje.
Pranciškonų vasarnamis įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Kryžius, stovintis netoli bažnyčios, iš betono išlietas 1934 metais. Jį iškilmingai pašventino kunigas A. V. Želnia. Paminklą projektavo ir darbams vadovavo broliai V. ir J. Jarmalos, jiems talkino ir kiti parapijiečiai. Tarybiniais metais kryžius nebuvo nugriautas, miestelio žmonės patys jį šiek tiek patvarkydavo. Kadangi kryžius ne kartą buvo perdažytas, tik atlikus polichrominius tyrimus paaiškėjo jo dažymo ir dekoravimo etapai, spalviniai sprendimai, jų raida. 2011 m. kryžius buvo restauruotas.
Kryžius įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
1939 m. mokytojo Antano Saulevičiaus iniciatyva į Nemunaitį buvo pakviestas žymus to meto skulptorius Vincas Grybas. Jau po metų miestelį turėjo papuošti paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau pasikeitusi politinė santvarka pakeitė šiuos planus. Ilgus metus skulptūrai teko buvoti įvairiose vietose. Vietos bendruomenės iniciatyva 1989 m. ji išlieta iš naujo ir atidengta 1990 m. vasario 16 d.
Skulptūrą restauravo skulptorius Jonas Naruševičius, architektė Irena Gudaitytė suprojektavo postamentą. Nemunaičio paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę – paskutinis Vinco Grybo darbas. 1941 m. liepos 3 d. skulptorius buvo sušaudytas vokiečių.
Paminklas įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Klintinių tufų atodanga yra Nemunaičio kaime, Nemunaičio seniūnijoje, Nemuno upės slėnio dešiniajame krante, Sudvajų girininkijoje. Tai viena gražiausių Lietuvoje ir vienintelė Pietų Lietuvoje klintinių tufų atodanga. Atodangą geriausia lankyti ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį – tuomet ją lengviau pasiekti ir atsiveria nepakartojama panorama. „Aukštas status krantas atrodo lyg dirbtinai sukrautos įvairių spalvų uolų eilės, o jo viršus apaugęs mišku; šia vieta sudaro gražų reginį“ – taip apie Nemunaičio klintinių tufų atodangą rašė žymiausias tarpukario Lietuvos chemikas technologas profesorius Pranas Jodelė. Jis šią atodangą aprašė pirmasis dar 1909 metais: „Aukštas Nemuno krantas ties Nemunaičiu (12–13 m. aukščiau vandens lygio), kur dabar yra kalkinių tufų klodai, kadaise, matyt, buvo ežeru. Ten veisėsi kiautinių gyvulėlių (jų liekanas galima pastebėti tufuose) ir iš šaltinių tekėjo turtingas kalkėmis vanduo. Gyvūnėlių kiauteliai ir šaltinių vandens kalkės (ir geležies rūdis) sudarė storus tufų klodus. Tame laikotarpy Nemuno čia dar nebuvo. Kai Nemunas toj vietoj išarė ir pagilino savo vagą – dauguma šaltinių rado sau kitas žemesnes vietas, ežero vanduo ištekėjo Nemunan, vieta išdžiūvo, apsiklojus tik plonu durpių sluoksniu; o vėliau apaugo ir mišku.“
Norint surasti atodangą – Nemunaityje reikia nusileisti prie Nemuno krante įrengto rekreacinės zonos pėsčiųjų tako (Kranto g.), kuris veda iki Klebono akmens Nemune. Pakrante nuo poilsio zonos (į priešingą pusę) upės pasroviui paėjus (specialiai įrengto tako nėra) apie kilometrą – prieš jus atsivers nuostabus klintinių tufų atodangos vaizdas. Šiai nuostabaus reginio kelionei reikia tinkamos žygiams aprangos ir apavo. Šiltuoju metų laiku atodangą slepia augmenija, ji matosi ne taip ženkliai. Bendras atodangos ilgis yra 900 m, plotis – 20–30 m, aukštis – 1,2–10 m. Joje matyti sluoksniais išakėjęs balsvas, pilkas, rudas klinties tufas.
1987 metais atodanga paskelbta gamtos paminklu.
Didysis Dzūkijos akmuo pūpso Nemunaičio seniūnijos jauname Vangelonių kaimo pušyne. Tai didžiausias riedulys Dzūkijoje ir devintas pagal dydį Lietuvoje. Akmuo yra netaisyklingos formos, vietomis padūlėjęs, sutrūkinėjęs, nes, anot vietos gyventojų, į jį ne kartą yra trenkęs žaibas. Akmens ilgis – 7 m, plotis – 4,5 m, apimtis – 18 m. Riedulį sudaranti uoliena – biotitinis plagiogneisas su granatu, rusvai ir juosvai pilkas, itin smulkiagrūdis; tekstūra masyvi.
1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu paminklu.
Dažniausiai tokie didieji akmenys būna apgaubti ne viena legenda. Pasakojama, kad velnią vis erzino Nemunaičio bažnyčios varpų skambesys, nedavęs pelkėje rytais ramiai snausti ar po sotaus valgio dantis rakinėti. Griebė jis vieną naktį didelį akmenį ir nulėkęs prie bažnyčios juo norėjo sugriauti. Tačiau neįvertino savo jėgų ir pakeliui, ties Vangelonimis, užklupo velnią rytinis gaidžio giedojimas. Trenkė jis tą akmenį ir akis išdegęs nulėkė į savo pelkę slėptis, niekaip netilpdamas savo kailyje iš pykčio. Sulaukė nakties ir išėjo gyventi į tolimesnes pelkes, kur nebuvo girdėti bažnyčios varpų skambesio, o gražuolis akmuo taip ir liko Vangelonių kaime.
Tačiau mokslininkai retai tiki legendomis ir sako, kad šis didysis gražuolis yra uolienos gabalas, atstumtas į mūsų kraštą ledynų iš Švedijos, Suomijos ar Baltijos jūros dugno.
Klebono akmuo Nemuno upėje, Nemunaityje. Apie jį 1872 m. Nemunu plaukęs žymus lenkų archeologas, etnografas ir kultūros istorikas Zigmantas Gliogeris rašė: „Prie miestelio iš Nemuno glėbio iškilęs didžiulis akmuo. Iš tolo jis man pasirodė kaip pakrantėje stovintis bokštas.“
Šioje vietoje 1877 m. buvo įsteigta vandens matavimo stotis. Vieta parinkta kaip tik dėl čia pūpsančio didžiulio akmens. Jame iškapojo aikšteles ir prikalė matuokles, užrašus tvarkė vietos klebonai. Kartais po žiemos akmuo truputį pakeisdavo stovėjimo vietą, nes jį išjudindavo pavasarį upe plaukiantys ledo gabalai.
Nemunaičio mineralinė versmė trykšta Lankų kaime, Nemunaičio seniūnijoje, Nemuno upės slėnio dešiniajame krante. Nesunkiai randamos versmės vanduo šiek tiek melsvas, bekvapis ir beskonis. Jis neužšąla net ir žiemą, yra skanus, druskų koncentracija – 6 g/l, turi natrio hidrokarbonato, kalcio, chloro, vidutinė temperatūra siekia +8 °C. 1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu, XIX a. antroje pusėje aprašyta ne vieno Nemuno tyrinėtojo ir keliautojo. Anot jų, netoli buvo pastatytas maudyklių miestelis su dviem mediniais pastatais, iš kurių vienas skirtas atvykstantiems pacientams, kitas – procedūroms. Čia buvo šeši kambariai, kiekviename stovėjo po vonią. Gydymo procedūroms vanduo imamas iš versmių ir šildomas ant krosnies. Tačiau, pradėjus Birštone statyti kurortą, Nemunaičio maudyklės buvo apleistos.
Nemunaičio piliakalnis su papiliu. Piliakalnis įrengtas Nemuno dešiniojo kranto aukštumoje. Jį beveik visą nuplovė Nemunas, išliko tik pietrytinis kraštas. Jo viršus pailgas. Šlaitai nuo Nemuno statūs, vietomis iki 50 m aukščio.
Greta piliakalnio yra papilys. Jo įtvirtinimai labai apardyti erozijos. Piliakalnis ir papilys apaugę pušimis ir krūmais.
Piliakalnyje stovėjo Nemunaičio pilis, minėta 1384 ir 1387 m. Piliakalnis datuojamas XIV a.
Piliakalnis su papiliu įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Nemunaičio žydų senųjų kapinių dalis. Prieš įėjimą į kapinių teritoriją stovi akmens plokštė, kurios centre, juodo akmens fone, iškalta „Čia ilsisi Nemunaičio žydų palaikai. Šventa ramybė jiems“. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė nemažą dalį miestelio gyventojų.
Kapinės įtrauktos į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Nuotraukų autoriai: G. Bernatavičius, B. Malaškevičiūtė, J. Struckienė, E. Veličkaitė, Alytaus TIC archyvas.
Atsiliepimai