Pivašiūnai

Pivašiūnai įsikūrę vaizdingoje kalvotoje vietovėje, šalia didelio Pivašiūnų–Gineitiškių miško ir Ilgio ežero.
Dėl Pivašiūnų pavadinimo kilmės  pateikiamos dvi nuomonės. Viena jų, kad Pivašiūnų pavadinimas kilęs iš upėvardžio  Pievesa. Apie šį upelį pasakojama legenda – kadaise jis buvo sraunus ir gilus. Kovų su kryžiuočiais laikais Lietuvos kariuomenės vyrai ir vadai sustodavo pailsėti ir arklių pagirdyti, ieškodavo seklesnių vietų perbristi upelį. Srauni  srovė galėjo raitelį su šarvais ir žirgu nunešti. Tik drąsiausieji sugebėdavo įveikti šią kliūtį.
Kiti teigia, jog Pivašiūnų pavadinimo kilmė yra asmenvardinė – iš lenkiško Piwosz (liet. Pivašius). Tokį atsakymą 1921 m. Pivašiūnų pradžios mokyklos mokytojui atsiuntė kalbininkas Kazimieras Būga, kai mokytojas pasiteiravo, ar galima Pivašiūnų pavadinimą kildinti iš žodžių „pieva“ ir „šienas“.
Rašytiniuose šaltiniuose Pivašiūnai minimi nuo XVII a.,  tačiau  įvairūs ženklai (pvz., netoli Pivašiūnų esantys pilkapiai) rodo, kad čia gyventa gerokai anksčiau. 1630 m. greta gyvenvietės iškilo medinė bažnyčia, kurios fundatorius Jonas Klockis prieš mirtį  aplinkines žemes ir bažnyčią testamentu paliko  Trakų  benediktinų vienuolynui. Vienuoliai čia tvarkėsi beveik du amžius: plėtė miestelį turėjo tris kalves ir plytinę, įrengė kelias smukles. Labiausiai šį kraštą išgarsino J. Klockio iš užsienio parvežtas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, per karus  ir gaisrus  nenukentėjęs, XVII a. bažnytinės vyresnybės pripažintas stebuklingu. Sakoma, kad stebuklinga galia ir amžiumi jis prilygsta Aušros Vartų Madonos paveikslui. Todėl nenuostabu, kad Pivašiūnai vadinami Pietų Lietuvos Šiluva – į Žolinės atlaidus suplūsta tūkstančiai maldininkų iš visos šalies ir užsienio. Šis paveikslas  pavaizduotas ir Pivašiūnų herbe, kuris patvirtintas Prezidento 2006 m. gegužės 24 d. dekretu. Mėlynajame herbo skydo lauke, simbolizuojančiame dangų, dvasios ramybę, gulsčiame sidabriniame pusmėnulyje ragais į viršų auksinis Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslas, viršuje apsuptas 12 mažesnių auksinių ir 12 didesnių sidabrinių šešiakampių žvaigždžių, papėdėje – heraldinis juodas trikalnis. Jis simbolizuoja bažnyčios, mokyklos ir piliakalnio kalnelius.
Miestelyje 1905 m. buvo atidaryta pradžios mokykla, joje dirbo du mokytojai. Tarpukariu Pivašiūnuose veikė pašto agentūra, policijos punktas, girininkija, malūnas, lentpjūvė, vėliau ir kavinė-parduotuvė, pieninė, buvo įsikūręs ir bankelis.
Šiandien Pivašiūnai – seniūnijos centras. Jis mielai priima piligrimus ir smalsius keliautojus. Čia  galima ne tik pailsėti, surasti dvasinę ramybę, tačiau turiningai ir smagiai praleisti laiką Pivašiūnų amatų centre ar  prie Ilgio ežero įrengtoje poilsio zonoje.
Seniūnijos teritorijoje įkurtas Pivašiūnų geomorfologinis draustinis.
Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Pastatyta 1825 m., medinė. Ji – garsiausia Alytaus krašte ir vienintelė klasicistinio stiliaus Lietuvos bažnyčia, išlaikiusi ypatingą lotyniško kryžiaus struktūrą, kuriai būdinga išilginių tūrių ir kryžmos dinamika.  Šalia stovi medinė  varpinė. 1929 m.  vaikų laikraštyje „Žiburėlis“ Pivašiūnų mokinukas rašė: „Pivašiūnų bažnyčia pastatyta labai gražioj vietoj ant aukšto (171 m) kalno, kuris apaugęs plačiomis pušimis, beržais, klevais ir kitokiais medžiais ir pilnai pristatytas kryžių.“ Bažnyčios viduje yra retai kur Lietuvoje aptinkamas apeinamas altorius. Jame kabo stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. vainikavo Pivašiūnų Mergelę su Kūdikiu popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė jai Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Įspūdinga interjero dalis – 15 medinių baltai dažytų skulptūrų su paauksavimais. Pivašiūnai nuo seno garsūs Žolinės atlaidais, jie čia vyksta visą savaitę. Tomis dienomis šią vietą aplanko tūkstančiai maldininkų iš visos Lietuvos ir užsienio. Pivašiūnų bažnyčia – vienas iš Jono Pauliaus II piligrimų kelio Lietuvoje objektų (www.piligrimukelias.lt). Šventoriaus kapinėse yra nemažai senovinių vertingų antkapių.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statinių kompleksas (bažnyčia, kapinių tvora su vartais, koplyčia,  senoji klebonija, jos dvi klėtys, ledainė, ūkinis pastatas ir monumentalus kryžius) įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Greta bažnyčios varpinės stovi menininkės Leokadijos Belvertaitės 1945–1948 m. sukurta Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi skulptūra.
Įkalnėje, šalia laiptų į Pivašiūnų bažnyčios šventorių, yra Rožinio džiaugsmingųjų slėpinių stotys (aut. Algirdas Judickas, 1988 m.).
Odinių (Odinčių) giminės koplyčia-mauzoliejus. Netoli bažnyčios, kitapus gatvės, senosiose kapinėse, kurios dabar jau užstatytos namais, senosios bažnyčios vietoje XIX a. viduryje buvo pastatyta ši koplyčia-mauzoliejus.
Miestelį puošia 2006 m. per Žolinės atlaidus atidengtas paminklas Lietuvos  Tarybos nariui, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui, jis Pivašiūnų bažnyčioje klebonavo 1911–1927 m.
Pivašiūnų piliakalnio (GPS  N 54° 27ʹ 38.9ʺ E 24° 22ʹ 09.2ʺ) legenda porina, kad ant šio piliakalnio senovėje buvusi šventykla ir tuomet jis nebuvęs toks aukštas. Čia žmonės eidavo melstis ir nešdavo kepurę žemių, taip ir supylė šį piliakalnį. Dar pasakojama, kad Pivašiūnų piliakalnis priklausė Pilėnų kunigaikščio Margio sūnui. Todėl ir narsusis kunigaikštis esą jame ir palaidotas.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. Puiki piliakalnio panorama atsiveria juo grožintis nuo bažnyčios šventoriaus.
Bazorų piliakalnis (GPS  N 54° 26ʹ 07.7ʺ E 24° 09ʹ 04.3ʺ)  yra atskiroje kalvoje, Punelės kairiajame krante, Bazorų kaime. Aikštelė ovali, pailga, šlaitai vidutinio statumo.  Piliakalnis ilgą laiką buvo niokojamas: aikštelė ariama, pietiniame šlaite kastas žvyras. Greta piliakalnio buvo papėdės gyvenvietė. Į rytus nuo piliakalnio yra kapinynas, išlikę senų žmonių pasakojimai, kad čia buvo palaidoti kažkokie milžinai, todėl toje vietoje nearę žemės.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. Sunkiai surandamas.
Einoronių piliakalnis (GPS N 54° 26ʹ 39.5ʺ E 24° 23ʹ 27.5ʺ),  dar vadinamas Pilies kalnu, įrengtas Einoronių kaimo apylinkėje vyraujančioje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga, šlaitai gana statūs, apie 20 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, šiaurinėje aikštelės dalyje stovėjusio trianguliacijos bokšto. 2001 m. buvo tiriamas nedidelis aikštelės plotas. Aptikta brūkšniuotos keramikos, titnaginių dirbinių. Radiniai datuojami akmens ir bronzos amžiais.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. – I tūkst. pradžia. Sunkiai surandamas.
Ilgio ežeras su Skrynios ir Muzikos kalvomis. Pasakojama, kad labai seniai čia buvusi lyguma – pievos su keletu salelių bei kalvelių. Ant vienos buvęs aukuras ir kūrenta šventoji ugnis,  aplinkui augę milžiniški ąžuolynai. Kai šiuose kraštuose pasirodę krikščionių vienuoliai ir, ant vienos kalvelės pasistatę bažnyčią, ėmę niekinti pagonis, žyniai juos prakeikę sakydami: „Tebūnie čia ežeras, ilgas kaip pievomis apaugusi lyguma.“ Tada staiga sudrebėjusi žemė, viskas pradėję grimzti gilyn, suskambėjęs prasmegęs žemėn ir varpas su bažnyčia. Lyguma buvusi užlieta vandeniu – taip atsiradęs Ilgio ežeras. Tie, kurie nespėję pasitraukti, prasmegę kartu su žeme. Gyva liko mergelė Vaičiukutė, kuri turėjo ištekėti už karžygio Gulbino, bet bangose pražuvo jos kraitis. Gailiai raudojusi mergelė ant ežero kranto, kol sujudusios bangos išplukdžiusios jos kraičio skrynią, o nuo didžiosios salos ataidėjęs motušės balsas: „Pasiimk savo dalią ir neberaudok daugiau“. Šioji kraitį pasiėmusi, o skrynią paliko ežere prie kalnelio, kuriam prigijo Skrynios vardas. Ant priešingame ežero krante esančios kalvos karžygys Gulbinas su mylimąja vestuves kėlė. Savaitę ar dvi puotavo, muzikantai pasikeisdami grojo be perstojo. Vienas iš jų čia net apsigyveno ir grodavo kalvos viršūnėje iki pusiaunakčio, pilies gynėjus linksmindavęs ir žuvusius apraudodavęs. Taip toji kalva ir buvo pavadinta Muzikos. Šiandien ant šių kalvų kasmet švenčiama Žolinė.
Prie Ilgio ežero yra poilsio zona su paplūdimiu,  įrengta sporto aikštelė su reguliuojamo aukščio krepšinio lentomis, apšvietimas, nutiesti takai, lieptelis į ežerą, pastatytos persirengimo kabinos, pavėsinės.
Kryžius, žymintis Junčionių kaimo senųjų kapinių vietą, stovi šio kaimo teritorijoje, netoli  pagrindinio kelio. Buvusių kapinių teritorija įtrauktą į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Lietuvos partizanų kovos ir žūties vieta Žemaitėlių k., Pivašiūnų sen., Alytaus r. Šioje vietoje, miško bunkeryje, išdavus MGB agentams (Kostui Kubilinskui ir Algirdui Skinkiui), 1949–03–07 kautynėse su MGB vidaus kariuomenės 34-uoju šaulių pulku žuvo keturi Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanai. Paminklinėje lentoje rašoma: V. Voveris-Žaibas – rinktinės vadas,  P. Šilanskas-Labutis – gr. vadas,  V. Kazlauskas-Vanagas – gr. štabo v–kas, J. Kazlauskas-Šermukšnis – būrio vadas.
Klydžionių kaimo žydų genocido kapinės. Klydžionių kaime 1941 m. dviejose vietose buvo žudomi žydų tautybės žmonės. Jie palaidoti masinėse kapavietėse, jas skiria 600 m atstumas. Vienoje iš kapaviečių pastatytas paminklas. Vienos iš jų yra Pivašiūnų seniūnijoje, kitos kapinės – Butrimonių.  
Sudvariškių kaime galima aplankyti ir pamatyti: dzūkišką meninę vertę turintį kaimo medinį kryžių, pirmąsias kaimo senąsias kapines, vadinamas Prancūzkapiu (nors dar sklando kalbos, kad čia laidoti Napoleono kariai, tačiau jau vargiai kas tuo tiki),  antrąsias kaimo senąsias kapines, vadinamas Kapinėlėmis, ir Sudvariškių pilkapyną. Visi šie objektai yra įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Sunkiai surandami.

Nuotraukų autoriai: G. Bernatavičius, B. Malaškevičiūtė, A. Purvinytė, Z. Stankevičienė, Alytaus TIC archyvas.