Punia

Punia, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1382 m., tačiau manoma, kad  1336 m. būtent ant Punios piliakalnio vyko žymusis Pilėnų mūšis, kurio metu pilies gynėjai ir gyventojai nutarė žūti liepsnose, bet nepasiduoti priešams.  
Miestelis įsikūręs  3 km į vakarus nuo kelio Druskininkai–Jieznas, aukštame dešiniajame Nemuno krante. Istorikų teigimu, Punia – vienas iš 14 seniausių ankstyvųjų Lietuvos miestų. Jo herbe priekiniame sidabriniame lauke vaizduojamas Šv. Stanislovas, prikeliantis iš kapo Piotroviną. Antrame, mėlyname, lauke sidabrinė pasaga galais į viršų, iš jos kyla sidabrinė strėlė su raudona plunksna.
Punioje prasideda Nemuno kilpų regioninis parkas. Miestelyje prie bažnyčios įrengta poilsio aikštelė su suolais, mašinų stovėjimo aikštelė. Piliakalnio papėdėje yra poilsiui skirtos vietos, Nemuno pakrantėje įrengta mobili prieplauka.
Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios architektūra – baroko ir klasicizmo jungtis, pastatyta 1863 m. Pirmoji bažnyčia Punioje pastatyta 1425 metais. Pasakojama, kad ją statyti paliepęs Vytautas Didysis, todėl jo atminimas gerbiamas iki šių dienų – bažnyčioje greta Punios herbo kabo šio kunigaikščio portretas. Patiko Vytautui Didžiajam Punia, kurią ne kartą gynė nuo priešų. Čia jis buvo įkūręs savo rezidenciją. Jei tikėsime flamandų keliautoju ir diplomatu, Burgundijos kunigaikščio patarėju  Žilberu de Lanua (Guillebert de Lannoy), kuris 1412–1413 m. lankėsi LDK, jam norint susitikti su Vytautu Didžiuoju teko vykti į Punią. Čia didysis kunigaikštis per metus praleisdavo po porą mėnesių. Keliautojas pasakojo su juo rezidencijoje radęs žmoną ir dukrą.
Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje.
Šv. Jurgio bokšto formos mūrinė koplytėlė, skirta 1831 m. sukilimo dalyviams atminti. Tuometinis Punios klebonas Juozapas Klikovičius dalyvavo sukilime, vėliau slapstėsi, tačiau 1837 m. Kalvarijoje buvo areštuotas. Manoma, kad dabartinėje koplytėlės vietoje ir buvo pastatyta pirmoji Punios bažnyčia.
Punios piliakalnis yra vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje. Stūkso jis Nemuno ir Punelės santakoje. Piliakalnį surasti labai lengva – nuo bažnyčios tiesiog reikia eiti 200 metrų keliuku, vedančiu į vakarus. Pasakojama, jog ant Punios piliakalnio stovėjusi kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais. 1336 metais čia įvykęs garsusis Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai ir gyventojai nutarę verčiau žūti liepsnose nei pasiduoti kryžiuočiams į nelaisvę.
Legenda porina, kad kitapus Nemuno, ant Rumbonių piliakalnio stovėjusios pilies rūsiuose ėjo paslaptingi požeminiai urvai net po Nemunu. Jie vingiavo keletą kilometrų ir jungėsi su Punios pilimi. Ir Punios pilies kryžiuočiai nebūtų įveikę, jei nebūtų suradę šių požeminių kelių, kuriais Margirio karžygiai atsigabendavo sau maisto ir ginklų iš Rumbonių pilies. Tačiau atsirado išdavikas, susigundęs siūlomais turtais, ir parodė priešams paslaptingus požemius. Jais kryžiuočiai įsiveržė į Punios tvirtovę.
Archeologai, kruopščiai ištyrę piliakalnį, nustatė, kad XIII–XIV amžiuje ant jo stovėjo pilis, kuri buvo sudeginta, XV amžiuje jos vietoje pastatyta nauja. Tačiau neprabėgus nė amžiui sudegė ir ši, XVI amžiaus pabaigoje čia pastatyti nauji dideli rūmai. Vėliau jie tiesiog sunyko.
Piliakalnio papėdėje į Punelės upelį įteka laiptuotas Nečiuikos šaltinėlis, gavęs pavadinimą nuo kadaise greta buvusio tokio pat pavadinimo dvaro.
Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria graži panorama: plati Nemuno juosta ir Punios šilas, kuris yra vienas seniausių ir aukščiausių miškų Lietuvoje.
Miestelio kapinėse galima pamatyti mažosios architektūros paminklų – senųjų medinių dzūkiškų kryžių.
Senosios Punios žydų kapinės yra greta Punelės upelės, leidžiantis keliu link Nemuno.
Liepos mėnesio pabaigoje Punioje tradiciškai švenčiama Šviežios duonelės  Onininių šventė.

Nuotraukų autoriai: Z. Baubonis, E. I. Fedaravičiūtė, Ž. Sinkevičius, J. Struckienė, M. Šematulskis, Alytaus TIC archyvas.