Simno miestas įsikūręs vaizdingoje vietovėje prie dviejų ežerų – Giluičio ir Simno. Apylinkėse dar vilnija keturi ežerai: Žuvinto, Atesninkų, Angininkų ir dalis Dusios.
Istorikai iki šiandien nesutaria, kada pirmą kartą paminėtas Simnas. Vieni nurodo 1382 m., kiti – 1494 m. Nepaisant to, Simnas yra viena anksčiausiai Užnemunėje atsiradusių gyvenviečių. Gyvenimas šiose vietose suaktyvėjo XV a. pirmaisiais dešimtmečiais. Čia buvo įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. 1520 m. miestelyje pastatyta renesansinio stiliaus bažnyčia. 1549 m. viename dokumente Simnas jau vadinamas miestu. 1626 m. jam suteiktos savivaldos (Magdeburgo) teisės ir herbas. Herbui parinktas Šv. Povilo atvaizdas neabejotinai susijęs su savivaldos teisių išrūpintojo Povilo Sapiegos vardu. Neaišku kieno iniciatyva, ir kodėl 1770 m. miesto herbe pavaizduoti jau du šventieji: apaštalai Petras ir Povilas. 1999 m. birželio 29 d. Prezidento dekretu patvirtintas miesto herbas, kuris sugrąžino istorinę tiesą. Jo sidabriniame lauke vaizduojamas Šv. Povilas su sidabriniais marškiniais ir raudonu apsiaustu. Dešine ranka remiasi į nukreiptą į apačią sidabrinį su auksine rankena kalaviją, kairėje laiko auksinę Evangelijų knygą. Kūnas natūralios spalvos, barzda ir plaukai sidabriniai, nimbas ir sandalai auksiniai.
XVII a. Simnas turėjo keturias gatves: dabartinę Alytaus gatvę, gatvę vedančią į Metelius, trečia gatvė ėjusi bažnyčios vakarų pusėje, o ketvirta – bažnyčios šiaurinėje dalyje. Tuo metu miestelyje buvo kepykla, bravoras, svirnas, pirtis, nuo malūno iki bažnyčios augo vyšnios. XX a. pr. Simnas galėjo puikuotis grįstomis gatvėmis ir dideliais turgumis, kurie vykdavo antradieniais ir penktadieniais. Tai liudija ir to meto spauda, rašiusi: „Miestelis kultūringai tvarkosi. Prekyba gyva. Gatvės visur grįstos.“
Sovietmečiu Simnas buvo rajono, o vėliau apylinkės centras. Šiandien miestas yra seniūnijos centras.
Istorinis Simno centras – urbanistikos paminklas. Mieste yra nemažai išlikusių XX a. pr. namų, buvusi Simno turgaus aikštė.
Legenda apie Simno miesto atsiradimą ir vardą: Labai seniai gyveno du gerieji milžinai Simas ir Sinas. Susiėjo jie draugėn ir nutarė pasirinktam miestui pastatyti labai gražią bažnyčią ir padėti patiems gyventojams. Tačiau apsidairę aplinkui niekur nerado tinkamo kalnelio. Tada vienas puolė nešti žemių iš rytų, kitas – iš vakarų. Supylė jie kalnelį, o daubose, iš kur žemes sėmė, dabar tyvuliuoja Simno ir Giluičio ežerai. Baigę darbus vienas kitą pavaišino taboka, paspaudė rankas, po saują brangenybių pažėrė į ežerus ir išsiskirstė kas sau: vienas – medžioti, kitas – žvejoti. Gyventojai, atsidėkodami milžinams, su kuriais gražiai sugyveno ir buvo dėkingi, kad rūpinosi miestu, jų vardus sujungė į vieną – Simnas. Taip ir pavadino vietovę. O ežerai, su milžinų išbarstytais turtais, iki šiandien vilioja vietos gyventojus ir keliautojus.
Tai įdomu. Kad Simnas buvo nemenkas miestas įrodo ir žinutė, išspausdinta 1939 m. „Lietuvos aide“, apie tai, kad remontuojant Simno bažnyčią buvo surasta savotiška kanalizacija: „Kanalizacijos vamzdžius sudaro išgaubti stori ąžuoliniai rąstai, kurie žemėse dar gana neblogai išsilaikę. Ši senovinė kanalizacija yra gana sena, nes esantieji vietos bažnyčios archyvuose įvairūs dokumentai, siekią 18 amžiaus pabaigą, berods apie kanalizacijos įvedimą nieko nemini. Matyt, kad kanalizacija įvesta prieš 200 – 300 metų. Charakteringa, kad kanalizacijos ąžuoliniai vamzdžiai (nepilnai vamzdžiai, nes vienas šonas atviras) buvo nutiesti kaip toje vietoje, kur ir dabartiniame remonte buvo numatyta tiesti kanalizaciją. Mat, vienoje vietoje po bažnyčios pamatu yra šaltinis, kuris žymiai toje vietoje trukdė bažnyčios remonto darbą. Šis šaltinis ir dabar sujungtas su suleistais jau naujais moderniais kanalizacijos vamzdžiais“.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (Kreivoji g. 2, tel. +370 612 60 260), kuria buvo žavimasi visais laikais, Simne pastatyta 1520 m. Jono Zaberezinskio rūpesčiu. XIX a. Simne lankėsi ne vienas užsienio renesanso tyrinėtojas, kad galėtų pamatyti ir pasigerėti šiuo architektūros perliuku. Tai seniausias statinys Užnemunėje ir vienintelė bazilikinė kryžminio plano renesansinė bažnyčia Lietuvoje. XX a. pr. viename laikraštyje buvo apibūdinta, kaip „panaši į tvirtovę, storų ir aukštų sienų bažnyčia.“ Joje gausu meninę vertę turinčių sakralinės dailės kūrinių. Bažnyčioje yra Švč. Marijos Rožinės altorius, kuriame kabo Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Jį aplankę sekmadienį prieš Šv. Joną arba bet kurią iš 7 dienų po šio sekmadienio gali gauti visus atlaidus, o kitomis dienomis laimėti 300 dienų atlaidų. Altorius 1928 m. buvo privilegijuotas Vilkaviškio vyskupo. Bažnyčios dešinėje pusėje yra įmūrytas „gėdos akmuo“. Bažnyčia 1655 m. buvo smarkiai nuniokota Rusijos kariuomenės. Ne ką gražiau pasielgė ir prancūzų kariai 1812 m. Pradžioje bažnyčioje įkūrė ligoninę, o atsitraukdami išdaužė langus, sulaužė suolus, apgadino vargonus. Bažnyčią ne kartą niokojo gaisrai. Todėl pastatas keletą kartų buvo kapitaliai remontuojamas.
1972 m. Simno bažnyčioje tarnaujant dabartiniam Kardinolui Sigitui Tamkevičiui pogrindžio sąlygomis buvo pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. 2023 m. ant Simno klebonijos pastato atidengta atminimo lenta leidėjams ir platintojams.
Simno bažnyčia įtraukta įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Virtualus turas po Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią - spausti čia.
Arvydo Šeškevičiaus knyga Simno bažnyčiai 500 metų - spausti čia.
Istorinėje Simno aikštėje stovi 2010 m. atidengtas paminklas, skirtas po pasaulį išblaškytiems Simno krašto vaikams (aut. A. Kmieliauskas), partizanams, žuvusiems, nukankintiems, sušaudytiems, ištremtiems. Paminklas – tai 3,80 m aukščio moters figūra simbolizuoja sudėtingą Lietuvos patirtį. Tai gali būti motina, sesuo, draugė, žmona. Nerimą dėl ateities papildo išsigandęs vaikas, prigludęs prie moters kojų.
Simno kapinėse stovi du paminklai įamžinantys Lietuvos partizanų atminimą. Kapinių pietinėje pusėje 1990 m. spalio 20 d. buvo atidengtas paminklas partizanams, žuvusiems 1945 m. vasario 21 d. mūšyje Liepakojų kaime. Nukauti partizanai buvo atvežti į Simno centrinę aikštę ir ten viešai išmesti. Vėliau palaidoti bendrame kape Simno kapinėse. Paminkle iškaltos žuvusiųjų pavardės ir užrašas „LIETUVOS PARTIZANAMS ŽUVUSIEMS UŽ TĖVYNĘ“. Atminimo ženklas žuvusiems partizanams su jų pavardėmis yra ir Liepkojų kaime, mūšio vietoje.
Dauguma partizanų, žuvusių Kalniškės mūšyje, 1945 m. gegužės 16 d. (Kalniškės miškas yra netoli Simno), buvo užkasti už kapinių, prie Simno ežero. 1989 m. birželio 23 d. palaikai perkelti į Simno kapines (buvusioje užkasimo vietoje yra pastatytas kryžius). Kartu buvo perkelti ir kitų, užkasimo vietoje rastų Simno apylinkėse žuvusių ir iš Žuvinto palių perkeltų Dainavos apygardos partizanų palaikai. Iš Lietuvos laukų, kur vyko mūšiai, surinktų akmenų pastatytas paminklas. Atidengtas 1990 m. gegužės 19 d. Jame iškaltos žuvusiųjų partizanų pavardės ir užrašas „LIETUVOS PARTIZANAMS, ŽUVUSIEMS UŽ TĖVYNĖS LAISVĘ“.
Simno sinagoga (Laisvės g. 4). Neveikianti. Pastatyta XX a. pr. Jos dešinėje pusėje, antrame aukšte buvo žydų mokykla, o patalpa maldai su altoriumi buvo įrengta kairėje pusėje taip, kad besimeldžiantys visada būtų veidu atsisukę į pagrindinę Šventyklą Jeruzalėje. Po Antrojo pasaulinio karo sinagogoje veikė kultūros namai, sporto salė.
Paminklas sušaudytiems žydams Pošnelės miške. Žydai Simne apsigyveno XVII a. pr. Jiems čia buvo sudarytos sąlygos įsikurti ir plėstis tam, kad aktyviau vyktų prekyba ir vystytųsi verslas. Su vietiniais sugyveno gražiai. Antrojo pasaulinio karo metu, 1941 m. rugsėjo 12 d., Pošnelės miške vokiečiai sušaudė 414 žydų tautybės moterų, vyrų, senelių ir vaikų. 1965 m. pagerbiant šių žmonių atminimą buvo pastatytas paminklas (aut. V. Krušna).
Žuvinto biosferos rezervatas – vienintelė Pietų Lietuvos vieta sulaukusi UNESCO dėmesio. 2011 m. Žuvinto biosferos rezervatas įtrauktas į Pasaulinį UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ biosferos rezervatų tinklą. Tai pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvos vietovė Pasauliniame UNESCO biosferos rezervatų tinkle. Dalis biosferos rezervato saugoma kaip Ramsaro konvencijos („Konvencija dėl tarptautinės reikšmės šlapžemių, ypač vandens paukščių buveinių“) teritorija. Visas Žuvinto biosferos rezervatas yra Europos Sąjungos vertingiausių gamtinių teritorijų tinklo Natura 2000 dalis.
Žuvintas seniausia ir pirmoji Lietuvoje saugoma teritorija. Šiandien tai didžiausia Lietuvos šlapynė – visų tipų pelkės ir seklus ežeras kartu paėmus. Profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva 1937 m. Žuvinto ežeras valstybės buvo nusavintas iš privačių asmenų, jo apylinkėse 1 km atstumu uždrausta medžioti paukščius ir žinduolius, paskirtas prižiūrėtojas. Žuvinto ežeras dar vadinamas Lietuvos gulbių lopšiu. Būtent iš čia gulbės nebylės paplito po Lietuvos ežerus. Čia stebėtos net 234 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 perėjo ar peri. Čia rastos 987 augalų samanų, 105 dumblių ir 292 grybų rūšys. Žuvinto rezervate užfiksuota apie 2000 vabzdžių, 5 roplių ir 10 varliagyvių rūšių, aptikta daugiau kaip 40 rūšių žinduolių. Pačiame Žuvinto ežere plaukioja 22 rūšių žuvys.
2002 m. Žuvintui suteiktas biosferos rezervato statusas. Jis buvo įkurtas Žuvinto gamtinio rezervato ir gretimų draustinių pagrindu.
Prie Žuvinto ežero yra mokomasis pažintinis takas su apžvalgos bokšteliu. Lankytojų centre įrengta moderni ekspozicija, skirta Žuvinto ežero ir jo pakrančių gamtos įvairovei ir tvarkymui. Greta – kino salė ir gamtos klasė. Kiekvieną rudenį Žuvinto biosferos rezervate rengiamos migruojančių paukščių palydos.
Šalia direkcijos pastato yra atminimo ženklas žuvusiems Dainavos apygardos partizanams 1945-1948 m. dabartinėje biosferos rezervato teritorijoje.
Žuvinto biosferos rezervato lankytojų centras, direkcija
Kampelių g. 10, Aleknonių k., Simno sen., Alytaus r., tel. +370 315 49 540, www.zuvintas.lt
Atesninkų piliakalnis kartais dar vadinamas Atesninkėlių ir Pilalės vardais yra prie Atesninkų I kaimo. Šlaitai vidutinio statumo, apaugę krūmais ir retomis pušimis.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. pirma puse. Sunkiai surandamas.
Bambininkų piliakalnis su gyvenviete. Piliakalnio legenda pasakoja, kad ant jo palaidotas paskutinis šios apylinkės Perkūno garbintojas, kuriam dar gyvam esant čia buvusi iškasta duobė.
Piliakalnis dar minimas Ąžiuolinių, Ąžuolų Rago, Dambavaragio pavadinimais. Stūkso Bambenos kairiajame krante. Piliakalnio aikštelė ovali, joje yra kultūrinis sluoksnis, rasta lipdytos ir žiestos keramikos. Vietomis šlaitai siekia 6-7 m aukščio. Į pietus ir vakarus yra 2 ha papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos, grublėtos ir žiestos keramikos.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia.
Giluičių piliakalnis su gyvenviete. Piliakalnis įrengtas Kriaušio upelio kairiajame krante, Giluičių kaime esančios aukštumos kyšulyje. Šlaitai statūs (vietomis siekia 10 m). Apaugęs krūmais ir eglaitėmis.
Šiaurės vakarų papėdėje yra 0,7 ha I tūkst. gyvenvietė (tyrinėta 1983 m.) su iki 1,3 m storio kultūriniu sluoksniu, kuriame rasta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Sunkiai surandamas.
Pora kilometrų nuo Simno nutolusiame Mergalaukyke vienoje ant kaimo kalvelių yra Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, o pačiame jų centre – leitenanto Ernsto Vurchės (Ernst Wurche) kapas. Šis karys buvo žymaus vokiečių rašytojo ir poeto Valterio Flekso (Walter Flex) draugas ir tapo jo romano „Klajoklis tarp dviejų pasaulių“ pagrindinio herojaus prototipu. Svarbiausias knygos veiksmas vyksta Simne ir jo apylinkėse. Knyga yra išversta į latvių, švedų, prancūzų ir italų kalbas.
2014 m., minint Pirmojo pasaulinio karo pradžios 100-metį, kapai Vokietijos Bundesvero rezervininkų iniciatyva kartu su vietos bendruomene buvo sutvarkyti.
Kiekvienais metais kovo pradžioje mieste vyksta žymusis Simno kermošius. Birželio mėnesį čia švenčiamos didžiausios ir linksmiausios Joninės Alytaus rajone.
Prie Giluičio ežero įrengtas paplūdimys. Poilsio zonoje įrengtos persirengimo kabinos, pavėsinės, automobilių stovėjimo aikštelė, pontoninis lieptas į ežerą, vaikų žaidimų aikštelė, lauko treniruokliai, suoliukai. Aktyvias pramogas mėgstantiems poilsiautojams įrengta paplūdimio tinklinio aikštelė.
Nuotraukų autoriai: A. Lavrėnovas, A. Pranaitis, Alytaus TIC archyvas.
Atsiliepimai