Artėjant mistika dvelkiančiomis dienoms – tai jaunimo pamėgtas Helovynas ir paslaptimis apgaubtos Vėlinės, siūlome šiurpų maršrutą po Alytų. Kiek šiose istorijose yra tiesos, kiek ne – sunku pasakyti. Bet žmonės pasakoja, o visų kalbų nepatikrinsi... Keliauti rekomenduojame vakarėjant, pasirinkus tinkamą aprangą, apavą ir pasiėmus žibintuvėlį.
Baisiai sėkmingos kelionės!
Kelionės pradžia. Aimanos tunelyje
Kelionę reikia pradėti nuo Moterties upelio tunelio (Muiželėnų miškas, Alovės sen., Alytus r., GPS: 54.388731, 24.101084(WGS)). Ar kada teko stovėti prie Moterties upelio tunelio temstant? Ne? Baugoka? Nieko – tai tik pradžia. Žvelgdami į tunelį, kurį reiks įveikti, pagalvokite, kiek žmonių jį statant žuvo. Jų vėlės iki šiol blaškosi ir ieško ramybės 61,94 ilgio tunelyje. O kiek ši vieta girdėjo suluošintųjų aimanų… Eikite atsargiai, nes yra 10 apie 0,2 m aukščio laiptelių, nesuklupkite. Į sienas nesiremkite – gali kas nors ir jums ranką ištiesti... Vietinių šikšnosparnių nebijokite, jie jau miega saldžiu žiemos miegu. Jei einate ne vienas, šūktelkit kompanionams, kad įsitikintumėte, jog jie dar su jumis. Išėję iš tunelio upelio vaga eikite tiesiai iki Nemuno. O jis netoli –kilometras kitas. Atidžiau apsidairykite ir įsiklausykite – ar už artimiausio krūmokšnio kažkas nečeža, ar jūsų nestebi. Kažkas už jūsų! Uch, tai tik jūsų šešėlis...
Antras sustojimas. Sugundytas klebonas
Baigus kelionę Moterties upeliu, sukite į dešinę – netrukus Nemune pamatysite Klebono akmenį. Jis atsirado iš žmonių kančių ir prakeiksmų. Seniai seniai, po maro, prasidėjo didelis badmetis. Vietinis klebonas negalėdamas žiūrėti kaip miršta jo parapijiečiai, surinko iš likusių gyvų gyventojų pinigus ir išplaukė Nemuno aukštupiu pirkti grūdų. Tačiau kelionė užtruko, ir klebonas su bendrakeleiviais ilgai negrįžo, o gyventojai nuo bado mirė vienas po kito. Nesulaukę klebono, jį pradėjo keikti, kad šis pasielgęs nesąžiningai. Kai klebonas su savo laivo įgula priartėjo prie Alytaus, pakilo didelis viesulas, trenkė žaibas į laivą ir šis akmeniu pavirto. Kiti pasakoja, kad klebonas velnio sugundytas, sumanęs grūdus parduoti Kaune, ir taip daugiau pinigų užsidirbti. Vėliau šį akmenį žmonės Klebono akmeniu praminė. Sako, kad karts nuo karto ant akmens velniukas sėdi, o varnas budriai kiekvieną vakarą ant jo budi.
Trečias sustojimas. Tilto vėlės
Priartėjus prie Baltosios rožės tilto atidžiai žiūrėkite į Nemuno vandenį po juo. Pasakojama, jog seniai, kai čia stovėjo geležinkelio tiltas, po vandeniu buvo nutiestas tunelis, kuriuo iš vieno kranto buvo galima nueiti į kitą. Dažniausiai juo mėgo lakstyti vaikai. Tėvai neapsikentę užmūrijo pylimo galuose esančias šachtas. Tai darant pašaukė, ar kas yra tunelyje – nieks neatsiliepė. Tačiau po to tris paras girdėjosi aimanos ir šauksmai. Spėjama, jog ten liko vaikų. Jei esate akyli po tiltu ant vandens galite pamatyti nedideles liepsneles – tai vėlės vaikų, kurie amžiams liko tunelyje.
Ketvirtas sustojimas. Milžino Smako valgiaraštis
Priėjus piliakalnį ilgai prie jo nemindžikuokite, o tuoj pat kopkite ant jo. Čia stovi aukuras. Atsistokite prie jo ir labai labai ramiai stovėkite. Pajusite, kaip po jumis neženkliai juda ir virpa žemė. Tai piliakalnyje įkalintas milžinas Smakas alsuoja. Kadaise ant jo gyveno nematyto neregėto didumo būtybė – milžinas Smakas. Kalno pakraščiuose buvo įsikūrę jo aitvarai, kurie pranešdavo apie gimusius vaikus. Tas milžinas valgė tik mažus vaikus – nuo vienerių iki devynerių metų, nes jam labai patiko minkšti tokių vaikų kauleliai. Jis galėdavo juos lengvai sukramtyti. Tai buvo vienintelis jo maistas: vieną jis rijo pusryčiams, tris pietums ir vieną vakarienei. Ant kito kalno, šalia piliakalnio, stovėjo didelė bažnyčia. Joje žmonės meldėsi, bokšte varpai skambėjo. To milžinas negalėjo pakęsti. Jis sugriovė bažnyčią, varpą paskandino Nemune, o kunigą nužudė ir supenėjo savo aitvarams. Kol milžinas Smakas griovė bažnyčią ir buvo labai užsiėmęs, vienas tėvas paslėpė savo sūnų ir užaugino iki dvylikos metų. Sūnui pavyko išnaikinti aitvarus, tačiau liko milžinas Smakas. Pasitarę žmonės pasikvietė iš tolimo krašto burtininką, kuris užkeikė milžiną Smaką, – kalne po juo prasivėrė žemė ir šis prasmego. Kalbama, kai apylinkėse vėl pradės dingti vaikai – reiškia, Smakas išsivadavo iš piliakalnio.
Penktas sustojimas. Apie meilę
Nuo piliakalnio pasiekę Pirmojo Alytaus istorinę aikštę, Jiezno gatve eikite iki Klevų gatvės, kurioje yra senosios kapinės. Jos mena tragišką nelaimingos meilės istoriją: XIX a. pab. vaikinas įsimylėjo merginą, ketino ją vesti. Tačiau mergina susirgo ir mirė. Vaikinas kitos neieškojo, nes visame pasaulyje kitos tokios nebuvo. Tad jis šalia savo mylimosios kapo išsikasė žeminę ir ten apsigyveno. Į kapines atvykstančios moterėlės atnešdavo jam šio to pavalgyti. O aplinkiniai stebėjosi kaip jis nebijo naktį būti kapinėse mirusiųjų draugijoje. Vaikinas atsakydavo, kad nieko nebijo, nes jis čia ne vienas, šalimais ir jo mylimoji. Sakoma, kad vieną naktį į jo žeminės duris kažkas ragais pradėjo badyti. Nežinia, karvė ar velnias ten brazdinosi, tačiau švęstu vandeniu apšlaksčius duris viskas nurimo. Taip ir gyveno kapinių atsiskyrėlis metų metus, kol vieną kartą jį rado mirusį ir palaidojo šalia mylimosios. Laikui bėgant sugriuvo žeminė, o žmonėse užsimiršo, kur tiksliai jos būta. Kalbama, jog Vėlinių naktį, klaidžiojant kapinių takeliais, įdėmiai įsiklausius galima išgirsti iš po žemių sklindantį juoką ar meilų čiauškėjimą – tai atsiskyrėlis su savo mylimąja žeminėje kalbasi.
Šeštas sustojimas. Nemindžikuojam ant tilto
Iš Pirmojo Alytaus norėdami patekti į Antrąjį – turėsite pereiti A. Juozapavičiaus tiltą. Nuo jo matosi prieplauka ir jos prieigos. Tarp šiandieninio tilto ir prieplaukos 1909 m. carinė valdžia nutarė Alytuje pastatyti medinį tiltą. Jį statant rytiniame krante reikėjo nukasti kalvą, ant kurios stovėjo didelis ir gražus vienaaukštis pastatas. Niekas iš vietinių tiksliai nežinojo, kam šis namas priklausė, tik visi šnibždėjosi, jog jo savininkas yra aukštas rusų pareigūnas, o name negyvena, nes čia vaidenasi. Todėl namas ir stovėjo tuščias. Be to jame buvo pasikoręs vienas alytiškis. Tad statant tiltą minėtas namas buvo nugriautas, kalva nukasta ir pravestas kelias iki tilto. Pikti liežuviai kalbėjo, kad nugriovus namą buvo rasta žmonių kaulų. Pasakojama, kad statant tiltą paskendo 2 ar 3 rusų darbininkai. Tie patys pikti liežuviai plakė, jog taip dvasios atkeršijo už sudrumstą tuščių namų ramybę. Dar kalbama, jog jos kartais sugrįžta ieškoti buvusio namo, tad einant tiltu nesvajokite, o greičiau jį praeikite, nes nežinote ką galite ant jo sutikti...
Kelionės pabaiga. Medis žmogaus veidu
Visais laikais Alytuje (ypač tarpukary) buvo opios vandentiekio problemos. Pavasariais nutirpus sniegui ar po smarkaus lietaus daugelyje gatvių telkšodavo balos, o neretose daubose susikaupdavo tiek vandens, kad jos labiau primindavo ežerėlį nei balą. Vienoje iš tokių XX a. pr., prie Basanavičiaus gatvės, kur dabar plyti Kurorto parkas, nuskendo tūlas amerikietis, kurio važnyčiojamas pabaidytas žirgas įlėkė į balą-ežerėlį. Pasakojama, jog po to šiose vietose pradėjo vaidentis. Žmonės, kad nesivaidentų kryžių pastatė. Vaiduoklis dingo, tačiau prabėgus kuriam laikui Kurorto parke atsirado medis su žmogaus veidus. Kas gali paneigti, jog būtent skenduolio vėlė jame apsigyveno? Orientacinės koordinatės sėkmingai paieškai – GPS: 54.393298, 24.051297 (WGS)).
Atsiliepimai