Adomo Galdiko paroda

Vienas žymiausių, novatoriškiausių XX a. I pusės lietuvių profesionalių dailininkų tapytojas, grafikas, scenografas Adomas Galdikas (1893–1969). Dailininkas priskiriamas nepriklausomybės idealų subrandintai menininkų kartai, branginusiai savo tautos istoriją, puoselėjusiai atsikuriančios valstybės kultūrą, dailės istorikų apibūdinamas kaip nepailstantis naujų Išraiškos kelių ieškotojas, siekęs pažinti naujų meno stilistinių srovių priemones ir galimybes. Gimė 1893 metais Giršinų kaime (Skuodo r.), mokėsi A. Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge. Dirbo Kaune „Saulės” mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, vėliau – Kauno meno mokykloje bei Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Išgarsėjo kaip puikus pedagogas, išugdęs daugybę talentų. Tobulinosi Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje. 1944 m. išvyko iš Lietuvos, gyveno Vokietijoje, dėstė Freiburgo dailės ir amatų mokykloje 1947 m. persikėlė į Paryžių, 1952 m. apsigyveno Niujorke. Nuo 1920 m. aktyviai dalyvavo dailės parodose, rengiamose Lietuvoje ir užsienyje. Mirė 1969 m. Niujorke.
Žemaičių muziejuje „Alka” saugomi itin vertingi, gausūs A. Galdiko dailės kūrinių bei asmeninių daiktų rinkiniai, kurie 2002 m. iš JAV į Lietuvą buvo parvežti kultūros mecenatės Beatričės Kleizaitės-Vasaris pastangų dėka ir perduoti muziejui. Įspūdingiausia yra vaizduojamosios dailės kūrinių kolekcija, kurią sudaro XX a. 5–7 dešimtmetyje išeivijoje dailininko sukurti eskizai, piešiniai, etiudai, nutapyti paveikslai.
Galdikas nuo jaunystės domėjosi lietuvių tautodailės tradicijomis, didžiulį įspūdį darė žemaitiški kryžiai, koplytėlės, spalvingas gimtosios Žemaitijos peizažas. Jis daug keliavo, buvo atviras naujovėms, kūryboje pasižymėjęs produktyvumu, išbandęs jėgas įvairiose dailės srityse, nuolat ieškojęs individualaus kūrybinės saviraiškos stiliaus. Ankstyvieji kūriniai išsiskiria realistine, lyrine maniera, stilizacinėmis formomis, jaučiamas simbolizmo, impresionizmo poveikis. Vėliau išryškėja ekspresionizmo, art deco ir liaudies meno įtaka, atsiranda išlaisvėjusio potėpio veržlumas, spalvos polėkis, faktūriškumas. 5 deš. dailininkas daugiausiai dirbo peizažo srityje. Nuo 6 deš. jo darbuose įsivyrauja abstrakcijos, išsiskiriančios aiškia kompozicija, ryškiu koloritu bei apibendrintomis, ekspresyviomis formomis.
Parodoje eksponuojami 5–7 deš. kūriniai, kurių daugumą sudaro peizažai ir abstrakčios kompozicijos. Gamta dailininkui buvo didžiausias įkvėpimo šaltinis, peizažas – svarbiausias kūrybos žanras. Unikaliuose piešiniuose, eskizuose užfiksuoti Lietuvos gamtovaizdžiai, kalvotosios Žemaitijos vietovės su senomis kapinaitėmis, sodybomis ir palinkusia grybautoja, atskleidžiantys meilę, ilgesį savo gimtajam kraštui. Nutapyti tėviškės vaizdai, suabstraktinti peizažai, medžių ir gėlių žydėjimas gaivališkai perteikia gamtos grožį bei asmeninę kūrėjo emociją. Abstrakčios kompozicijos žavi ne tik savita spalvine koloristika, unikaliomis plastinės kalbos subtilybėmis, bet ir išreiškia tapytojo dvasinę būseną, mintis, parodo nepaprastai aukštą meninį lygį.
Projekto vadovė - Žemaičių muziejaus „Alka“ direktoriaus pavaduotoja muziejinei veiklai Ingrida Vaitiekienė, parodos kuratoriai: Žemaičių muziejaus „Alka“ Rinkinių apskaitos ir apsaugos skyriaus rinkinio saugotoja-kuratorė Daiva Lukšienė, rinkinio saugotojas-kuratorius Raimondas Petrikas.